Architektas G.Balčytis: technologijos – tik įrankis, visos idėjos atsiranda architekto galvoje

Keičiantis pasauliui, keičiasi ir architektūrinės tendencijos. Architektai su skirtingais iššūkiais susiduria kasdien. Pasak Kauno autobusų stoties architekto, Lietuvos meno kūrėjų asociacijos (LMKA) premijos laimėtojo bei KTU Architektūros ir kraštotvarkos katedros docento Gintaro Balčyčio, tik pažindamas procesą gali tikėtis tapti geru architektu.

Už architektūrinius projektus gavęs ne vieną garbingą titulą, Kauno technologijos universiteto (KTU) Statybos ir architektūros fakulteto (SAF) dėstytojas pasakoja, kad dar besimokydamas dailės mokykloje jis susižavėjo architektūrinėmis formomis, erdvėmis bei tūriais.

– Kas jus įkvepia kuriant architektūrinius projektus?

– Kaip ir kiekvienam menininkui yra skirtingi įkvėpimo būdai ar situacijos. Kartais gali suprasti, kokie potyriai įkvėpė vieno objekto atsiradimą, o kurdamas kitą – nesupranti, iš kur ateina mintys. Bet kuriuo atveju, architektas nėra laisvas – jis pats negali nuspręsti, kad dabar kurs tokį namą, o ne kitokį, nes  yra klientas, yra projekto programa ir kiti faktoriai, įtakojantys pastato atsiradimą.

Architektūrai didelę įtaką daro aplinka ir jeigu į ją neatsižvelgiama, tai vargu ar kažkas gero gali pavykti. Nebūtinai pastatas turi prisitaikyti prie aplinkos, gali jis aplinkai ir prieštarauti, tačiau jei neturi savo filosofinio pagrindimo sprendimams, pastato struktūrai – vėlgi neaišku ar kas įdomaus pavyks. Architektūra, mano supratimu, yra daugiaplanis ir labai gilus procesas ir, kad jį suvaldytum, reikia suprasti labai daug sričių, turėti plačią pasaulėžiūrą. Architektai įdeda labai daug darbo į savo objektus – įkvėpimas ateina daug dirbant.

– Su kokiais didžiausiais iššūkiais, sunkumais susidūrėte savo karjeroje?

– Kiekvieną dieną iššūkiai yra skirtingi, tačiau pagrindinis visada išlieka tas pats – kaip rasti geriausią sprendimą tam tikroje vietoje, tam tikru laiku ir sugebėti savo idėjomis “uždegti” užsakovą. Architekto sprendimą, koks turi iškilti pastatas, lemia labai daug faktorių. Svarbi ne tik pačio architekto nuomonė, bet ir situacija, klientas, kokie jo norai, skiriamos lėšos, kokia yra vieta. Iš tiesų, kasdieninis architekto darbas susidaro iš problemų ir įvairių interesų suderinimo – architektas vienas negali priimti sprendimo, negali pats vienas nuspręsti, kad bus tik taip ir ne kitaip. Dėl to, matyt, interesų derinimas ir yra pagrindinis iššūkis – kaip sukurti puikios architektūros statinį, maksimaliai atsižvelgiant  į kitų asmenų, aplinkos  interesus.

 

– Kokių įgūdžių reikia šiuolaikiniam architektui, ko galbūt anksčiau nereikėjo?

– Šiuolaikiniam architektui reikalingi įgūdžiai yra lygiai tokie patys, kokie buvo reikalingi ir anksčiau. Niekas nepakito, pakito projektavimo technologijos, statybos technologijos, bet pats procesas išliko toks pats.

 

Kauno autobusų stotis (Kauno savivaldybės nuotr.)

                                            Kauno autobusų stotis. Architektas: Gintaras Balčytis (Kauno savivaldybės nuotr.)

 

Svarbiausia – suprasti uždavinį, tai yra, ką nori architektas suprojektuoti. Kaip prieš šimtą metų buvo užsakovai, taip ir dabar jie yra. Kaip prieš šimtą metų, statydami tam tikroje vietoje, privalėjome atsižvelgti į teritorinius ypatumus, į pastatus, kurie yra šalia, lygiai taip ir dabar vertiname tuos pačius aspektus. Meninės išraiškos ir galimybės architektūroje keičiasi, tačiau geros pastato proporcijos, kuriamos erdvės kokybė, meninė išraiška, pastato funkcionalums visais laikais buvo ir liks vertybėmis.

 

– Kokią įtaką daro technologijos architekto darbui?

– Technologijos – tik įrankis, visos idėjos atsiranda architekto galvoje. Kompiuteriai nepakeitė estetinio, meninio suvokimo. Galbūt kada nors kompiuteriai – dirbtinis intelektas – gebės projektuoti ir be žmogaus, bet šiandien žmogus yra pagrindinis, nors pieštuką ir pakeitė kompiuteriai. Negalėčiau pasakyti, kad tai yra gerai ar blogai. Kadangi dėstau universitete, tai matau, kad studentai nemoka piešti, jie negeba aiškiai ir greitai išreikšti savo idėjų ant popieriaus. Jie taip pat nemoka nupiešti perspektyvos, bet gali tai padaryti kompiuteriu. Kompiuteris ,žinoma, yra gerai, fiziškai gali nubraižyti brėžinius, sukurti modelį, bet tai nereiškia, kad jei viskas atlikta kompiuteriu gautas rezultatas bus geras.

Architektai pirma nusipiešia eskizus sau, kaip tas projektas atrodys. Bepiešdamas tu sugalvoji įvairių variantų. Piešimas duoda labai daug potyrių ir jeigu gebi nupiešti, gali labai greitai suprasti ar čia gerai numatyta, ar bus tinkama erdvė, perspektyva. Žinoma, nėra taip paprasta nupiešti, bet tai, manau, yra reikalinga.

 

– Kaip atsiranda tokia problema, kaip nemokėjimas piešti? Ar ji nauja?

– Netobulinami įgūdžiai. Kai buvau studentas, su šia problema irgi susidurdavome. Ne visi mes mokėjom piešti, bet kadangi tuo metu technologijos tiktai pasirodė, tai nebuvo kito kelio. Privalėjai mintis išdėstyti ant popieriaus – ranka. Dabar yra kompiuteriai. Jie yra geras instrumentas, nelabai sunkiai valdomas, turbūt todėl nėra tokio didelio poreikio piešti ranka. Bet kai ateina klientas, visą laiką reikia kažką paaiškinti, netgi kai statybos vyksta, kai tu nupaišai jiems per kelias sekundes eskizą ir pasakai, kad bus būtent taip, tai klientams daro didžiulį įspūdį.

– Jūs piešiate ranka, ar naudojatės kompiuteriu?

– Visaip. Kai moki, tai gali tuo ir pasinaudoti, o kai nemoki, tai tiesiog neturi galimybės tuo pasinaudoti, toks ir skirtumas. Su patirtimi ateina gebėjimas susikurti erdvę, būsimą pastatą galvoje, vaizduotėje. Vizualinės priemonės reikalingos pasitikrinti, išplėtoti kilusias idėjas ir parodyti tai kitiems.

 

– Kokių asmenybės bruožų reikia architektui?

– Kaip ir visiems – labai mylėti savo specialybę. Viena vertus, reikia būti labai užsispyrusiam ir ginti savo idėją, bet kita vertus, įsiklausyti į aplinkinių nuomonę. Jeigu nepriimsi kitos nuomonės, vargu ar tau kas nors pavyks, nes, kaip sakoma, neklystančių žmonių nėra. Ne visą laiką architektui pavyksta pačiam suprasti, aprėpti visas problemas. Jeigu neįsiklausai į aplinką, plačiąja prasme, jeigu neįsiklausai į visumą, kurioje projektuoji, jeigu neįsiklausai į pastato užsakovus, kolegas, gero rezultato tikėtis sunku. Žinoma, kartais būna, kad projektuodami esame įsitikinę šimtu procentų, kad tik taip gali būti. Yra tokių pastatų, kurie yra labai geri, o projektavę architektai sako, kad nesiklausė niekieno nuomonės. Deja, dažniausiai būna atvirkščiai, ypač jaunesniam amžiuje, kai neturi daug patirties ir gebėjimų. Bet kurioje specialybėje įgūdžiai ateina bedirbant.


– Kaip manote, kokios šiuo metu yra architektūros tendencijos?

– Deja, pas mus vyrauja tendencija „greitai ir pigiai“, ir ji nėra pati geriausia. Visi bando taupyti, žinoma, tai – natūralu. Tačiau greitai ir pigiai dažniausiai reiškia mažiau architektūrinės kokybės. Beje, ši tendencija egzistuoja ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje – vyrauja greito vartojimo aplinka. Klientų, kurie samdytų tam tikrą architektą vien dėl to, kad jisai sugeba sukurti išskirtinos architektūrinės kokybės pastatą ir negailėtų tam lėšų, nėra daug. Kalbant apie menines tendencijas, grįžtama prie paprastumo, intelektualios architektūros, o ne prie įspūdingų formų, kurios sukelia trumpalaikį susižavėjimą. Žmonėms atsibosta stebinančios įmantrios formos be gilesnio turinio – manau, kad pasiigstame nuosaikios ir kultūringos architektūros.

 

– Kokius patarimus duotumėte jaunam pradedančiam architektui?

– Pagrindinis patarimas – negailėti tam laiko, nes jeigu nori tapti architektu, architektūra turi tapti tavo gyvenimo būdu. Architektūroje nėra taip, kad ateini į biurą, atsisėdi prie stalo 9-tą valandą, o 6-tą valandą išeini, užrakini duris ir apie darbą nebegalvoji. Architektai taip niekados nedirba. Jie visą laiką galvoja: eidami miestu vertina aplinkinius pastatus ir argumentuoja patys sau – kodėl šis pastatas yra prastas, o kitas visai neblogas. Visą laiką vyksta kūryba, diskusija su pačiu savimi apie architektūrą. Vienas iš svarbiausių patarimų pradedančiam architektui – nebijoti darbo ir negailėti kūrybai laiko.