Mindaugas Pakalnis: „Vilnius augs ir taps daugiakultūriu vienu iš Rytų Europos centrų“

Pagal patrauklumą gyventi ir plėtoti verslą Vilnius seniai nušluostė nosį kitiems Lietuvos regionams ir užtikrintai pirmauja konkurencinėje kovoje. Kas toliau? Vilniaus vyriausiasis architektas MINDAUGAS PAKALNIS įsitikinęs, kad miesto plėtros perspektyvą neabejotinai diktuos mokslo ir technologijų pažanga, tačiau visais atvejais svarbiausias kriterijus bus kokybė, o ne kiekybė.

Vilnius yra neabejotinas lyderis pagal sudaromų nekilnojamojo turto sandorių skaičių Lietuvoje, kiti miestai šiame procese dalyvauja tik fragmentiškai. Kur šio fenomeno paslaptis? Sostinės statusas, be kalbų. Aš įsivaizduoju, kad jeigu sostinė būtų, tarkime, Kaunas, būtų analogiška situacija. Sostinėje yra pagrindinė žmonių, intelekto, aukštųjų mokyklų koncentracija, visa tai sukuria bendrą foną, kad tarp kitų miestų Vilnius yra labiausiai konkurencingas. Jeigu pasižiūrėsime į Baltijos šalių regioną nuo Estijos iki Lenkijos, matysime, kad ir čia Vilnius išsiskiria kaip augantis miestas. Tiesa, Talinas dabar irgi pradėjo šiek tiek didėti.

Potencialą Vilniui augti suformavo dar sovietmečiu Lietuvoje išplėtotas, pavadinkime, antrojo rango miestų tinklas. Tai reiškia, kad Vilnius, būdamas patrauklus kaip žinių, mokslo, patrauklių darbo vietų miestas, traukia žmones iš Šiaulių, Panevėžio, Kauno ir kitų aplinkinių miestų, taip pat dalį tų, kurie įprastai patrauktų laimės ieškoti į Londoną ar Dubliną.

„Mūsų, kaip miesto planuotojų, tikslas yra užtikrinti, kad žmonės turėtų infrastruktūrą už tokią kainą, kurią jie gali sumokėti.“

Į kuriuos Vilniaus rajonus, kaip perspektyviausius, reikėtų dairytis planuojant investicijas į nekilnojamąjį turtą? Žvelgiant į miesto plėtrą iš savivaldos pusės, daugiausia dėmesio skiriama vidinių rezervų išnaudojimui, t. y. buvę pramonės įmonės, sandėliai, garažų masyvai, įvairios apleistos teritorijos. Šiandien čia yra pagrindinis miesto plėtros rezervas.

„Visi didieji pasaulio miestai dabar siekia kompaktiškumo, Vilnius nėra išimtis.“

Jeigu lyginsime Vilnių su kitais Europos miestais, matysime, kad čia gyventojų tankis yra gana mažas, o tai reiškia brangią infrastruktūrą. Taigi, mūsų, kaip miesto planuotojų, tikslas yra užtikrinti, kad žmonės turėtų infrastruktūrą už tokią kainą, kurią jie gali sumokėti. Visi didieji pasaulio miestai dabar siekia kompaktiškumo, Vilnius nėra išimtis. Žinoma, dėl tam tikrų sprendimų, tarkime, tankindami kai kurių vietų užstatymą, sulaukiame gyventojų nepasitenkinimo, bet neturime kitos išeities. Jeigu miestas plėsis į išorę, tai pirmiausia reiškia didžiulius kaštus infrastruktūros plėtrai. Ir, kaip parodė, tarkime, Perkūnkiemio pavyzdys, tai nebuvo sėkmingas sprendimas, nes infrastruktūra iki šiol nėra išplėtota, o žmonės jau gyvena ten dešimt metų.

Todėl, mano nuomone, didžiausias plėtros potencialas būtų Naujamiestis, po to rikiuojasi stoties rajonas, Savanorių prospektas – čia yra visa reikiama infrastruktūra ir miestas gali sėkmingai plėtotis, buvusias gamybines teritorijas keičiant į šiuolaikiškus mišrios funkcijos kvartalus. Mano manymu, tai gera vieta miesto plėtrai, galima griauti esančius senus pastatus ir statyti naujus, taip kuriant patrauklias gyvenimo ir verslo sąlygas, nereikalaujančias brangių investicijų į infrastruktūros sukūrimą.

„Didžiausias plėtros potencialas būtų Naujamiestis, po to rikiuojasi stoties rajonas, Savanorių prospektas – čia yra visa reikiama infrastruktūra ir miestas gali sėkmingai plėtotis.“

Jūsų manymu, ar dabar vis labiau populiarėjanti moderni architektūra gali rasti „dialogą“ su istoriniais pastatais? Apskritai, ar įmanomas darnus tandemas? Architektūra pirmiausia turi atitikti savo laikotarpį, tai ypač aktualu kalbant apie Senamiesčio pastatus. Man, kaip architektui, nepriimtinas dirbtinis pastatų sendinimas. Turime matyti, kokiu laikotarpiu pastatas yra statytas. Architektūrinių muliažų statyba yra labai blogai, nejaugi esame nekūrybingi, nesugebame nieko gero sukurti?

„Man, kaip architektui, nepriimtinas dirbtinis pastatų sendinimas. Turime matyti, kokiu laikotarpiu pastatas yra statytas. Architektūrinių muliažų statyba yra labai blogai.“

Mano manymu, Lietuvos senamiesčiuose iš tiesų yra naujų, geros architektūros pastatų. Mane labai žavi Danės upės krantinė Klaipėdoje, kur buvo atstatyti senieji sandėliai. Tu matai, kad tai nauji pastatai, naujos medžiagos, tačiau spalvos, siluetas ir kiti architektūros elementai liudija ten buvusius senuosius pastatus. Toks kelias, ko gero, yra išmintingiausias.

„Mane labai žavi Danės upės krantinė Klaipėdoje, kur buvo atstatyti senieji sandėliai.“

Kalbant apie Vilniaus Senamiestį, jis tikrai turi daugybę „neužtaisytų skylių“, „karo žaizdų“. Jeigu įmanoma kažką atkurti, aišku, tai visada yra mažiausiai kvestionuojamas sprendimas, bet tikrai negalima sakyti, kad bet kuriuo atveju sprendimas atkurti ar bandymas pastatyti pastatą, koks jis buvo vienu ar kitu laikotarpiu, yra gerai.

Pasaulio didmiesčiai ryžtasi drąsioms futuristinėms idėjoms, kurios įgyvendinamos kuriant pastatus, kitus architektūros elementus. Ar Vilnius taip pat seka šiomis tendencijomis? Vilniuje tikrai yra labai daug modernių pastatų. Didžioji jų dalis koncentruojasi dešiniajame Neries krante formuojamame naujajame miesto centre. Tai ta zona, kur mes galime parodyti, ką galime ir mokame: stiklas, metalas, modernūs pastatai, modernios technologijos, tačiau kartu ir saugios kokybiškos miesto erdvės, patogus viešasis transportas ir t. t. Tai, pavyzdžiui, „Swedbank“ banko pastatas Konstitucijos prospekte, kuris buvo apdovanotas už darnią miesto plėtrą, viešųjų erdvių ir darbo vietų kokybės bei technologine prasme labai modernus neseniai duris atvėręs „Quadrum“ verslo centras, K29 projektas. Šitie pastatai tikrai yra modernūs ir europietiški. Gal technologijų prasme jie nėra patys inovatoriškiausi pasaulyje, bet neabejotinai atitinka tą standartą, kuris dabar yra Vakarų Europoje, ir dėl jų miestui tikrai nėra gėda.

„Amsterdamas, Kopenhaga, Stokholmas – tai miestai, kurie sugebėjo sukurti patrauklias erdves žmonėms, susimažinti transporto srautus, čia yra humaniška architektūra, nenueita vadinamuoju „dubajišku“ sintetinio, vien nuo technologijų priklausomo miesto, keliu.“

Kaip manote, kurie pasaulio miestai jau dabar gali būti įvardijami ateities miestais? Kurių miestų urbanistika Jus žavi labiausiai ir kodėl? Mane, kaip architektą, žavi europietiški miestai: Amsterdamas, Kopenhaga, Stokholmas. Tai miestai, kurie sugebėjo sukurti patrauklias erdves žmonėms, susimažinti transporto srautus, čia yra humaniška architektūra, nenueita vadinamuoju „dubajišku“ sintetinio, vien nuo technologijų priklausomo miesto, keliu, o pasirinktas žmogiškas, gyvenimo kokybės istoriniame mieste kūrimo kelias.

Kokia Vilniaus, kaip miesto, ateities vizija? Esu tikras, kad ji optimistinė. Vilnius augs, didės jo konkurencingumas, jis taps daugiakultūriu vienu iš Rytų Europos centrų, kokiu buvo kelis šimtus metų, ir tada, akivaizdu, turėtų turėti labai gražią ateitį.

„Vilnius augs, didės jo konkurencingumas, jis taps daugiakultūriu vienu iš Rytų Europos centrų, kokiu buvo kelis šimtus metų.“

Įsivaizduoju, kad ateityje miestas bus tankesnis, tačiau panašaus aukštingumo, kaip dabar yra. Juk turime unikalią gamtą, istorinį miestą supančius Neries šlaitus, nuostabų Senamiestį. Šitų dalykų tikrai niekas nepakeis, nes tai yra didžiausios Vilniaus, kaip miesto, vertybės. Manau, po kokių dešimties, galbūt dvidešimties metų Neries dešiniajame krante bus aukštuminių pastatų kalva, kita kalva – Narbuto gatvėje, kokybiškas būstas periferiniuose rajonuose ir ne tik šiltintus, bet ir kokybiškai atnaujintus, perstatytus ir pritaikytus kokybiškai gyventi dabartinius senų namų kvartalus. Miesto veidą labiau formuoja netgi ne pastatai, o miestiečių gyvenimo būdą ir kokybę lemiančios viešosios erdvės, susisiekimo sistema, todėl artimiausiais metais miesto investicijos bus nukreiptos būtent į jų įgyvendinimą.

„Juk turime unikalią gamtą, istorinį miestą supančius Neries šlaitus, nuostabų Senamiestį. Šitų dalykų tikrai niekas nepakeis, nes tai yra didžiausios Vilniaus, kaip miesto, vertybės.“

 

Šaltinis: Ntnaujienos.lt.

Tekstas – Aistės Jasinskaitės