Atgimstančios stotys – optimizmo ženklai architektūroje  ‎‎
/ sa.lt

Vilkaviškio autobusų stoties rekonstrukcijos projektą galima pavadinti nekasdieniu reiškiniu Lietuvoje, daugelį priverčiančiu kilstelėti antakius. Pietvakarių Lietuvos miestelyje atgimusi stotis su integruotais senais parko medžiais šluosto nosį didžiųjų miestų statiniams ir įkvepia optimistinių vilčių dėl ateities architektūros.

Parkas po stoties skvernu

Anot projekto autoriaus, architekto Gintaro Balčyčio, Vilkaviškio autobusų stoties vieta projektavimui nebuvo palanki – sklypas beveik trikampio formos, apsuptas trijų gatvių ir šalimais išsidėsčiusios degalinės. Žvelgiant iš centrinės miesto dalies pusės, stoties zona atrodo nusigręžusi, pasislėpusi už pastato. Todėl rekonstruojamą pastatą nuspręsta integruoti į sklype buvusį, mažai naudotą skverą su gausiais medžiais.

Akivaizdu, kad architektas pasielgė priešingai praūžusiai medžių pjovimo madai – ne tik nusprendė išsaugoti ir integruoti senus medžius, bet ir leido jiems padiktuoti pastato planą, atlikti jame tam tikrą vaidmenį. Dabar rekonstruotas pastatas tarpusavyje susilieja su parku, nes statinys sudarytas iš dviejų – parko zonos su medžiais ir paties pastato – dalių.

„Stotis pagal savo funkciją yra vienas pagrindinių miesto pastatų, ji tampa traukos tašku. Tokia funkcija nori nenori užduoda formą“, – sako projekto architektas. Toks komercinis objektas turi atlikti jam skirtą funkciją, todėl buvo būtina laikytis tam tikrų projektavimo taisyklių, pavyzdžiui, suprojektuoti reikiamą aikštelių ir papildomų autobusų stovėjimo vietų skaičių. Be to, sklype turėjo tilpti ir automobilių aikštelių vietos, taip pat atimančios nemažą ploto dalį.

Architektas pažymi, kad jo projektuotos Kauno ir Vilkaviškio autobusų stotys turi akivaizdų bendrą bruožą – abi yra pereinamos: įėjus į pastatą, patenkama į visuomeninę erdvę, o iš jos – į autobusų peronų zoną.

 

Paskutinio bandymo sėkmė

Kurdamas projektą G. Balčytis susidūrė su užduoties dvilypumu: pastato lyg ir nesinorėjo pernelyg išskirti iš aplinkos, tačiau buvo akivaizdu, kad tai yra vienas pagrindinių naujųjų miesto objektų, kuriam privaloma šiuolaikinė architektūrinė išraiška. Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad pastato estetika neturėtų pasenti dar jo nepastačius, todėl kuriant architektūrą būtina atkreipti dėmesį į pastato tvarumą, ilgaamžiškumą, vengti sintetinių, netvarių, pernelyg greitai vizualiai pasenstančių medžiagų. Pastato architektūrai stengtasi suteikti minimalistinę estetiką ir naudoti vien natūralias medžiagas, kurių pagrindinė – betonas.

Atsižvelgiant į šių dienų klimato kaitą, nuspręsta eiti brangesniu keliu – rinktis ne dujų, o geoterminį šildymą. Geoterminiai šilumos siurbliai taip pat panaudoti pastato vėdinimui.

G. Balčytis neslepia, kad įgyvendinant projektą nemažai būgštauta, ar pavyks surinkti nuomininkų, juk tai ne Vilnius ar Kaunas, o maži miesteliai kasmet netenka dalies gyventojų. Taigi, daugybė projekto variantų buvo derinti pagal galimai ateisiančių didžiųjų parduotuvių tinklų poreikius. G. Balčytis įžvelgia paradoksą, kad šis, paskutinis variantas, pristatytas paaiškėjus, kad didieji tinklai stotyje neįsikurs, nurungė savo kokybe ankstesniuosius, nes jame architektūrai buvo paskirtas ypač didelis dėmesys.

Architektas neslepia sulaukęs teigiamų žmonių atsiliepimų ir nusistebėjimų dėl sėkmingai įgyvendinto nekasdienio architektūros projekto. Šiandien, naujajai stočiai jau veikiant, architektas ir pats stebisi, kaip pavyko įtikinti užsakovą dėl architektūros svarbos tokio tipo projektams nedideliame Lietuvos miestelyje ir investicijoms skirti tikrai didelį biudžetą. Pastatas buvo visiškai užpildytas nuomininkų, tačiau architektūra nuo to nenukentėjo – tokį reiškinį neabejotinai galima laikyti išskirtiniu.

Sąlygos naujajai Vilkaviškio stočiai atgimti nebuvo dėkingos – planuotas iškilmingas atidarymas buvo atšauktas dėl šalyje paskelbto karantino. Kol kas neįgyvendintas ir sumanymas, naujajai stočiai, tikėtina, suteiksiantis gerokai daugiau identiteto, – bokštas su laikrodžiu. „Kadangi tai yra parkas, daug medžių, projektuojant kilo mintis padaryti betoninį laikrodį-medį. Jį bandysime įgyvendinti kartu su gyventojais ir vietiniu verslu“, – sakė architektas.

Šiuo metu Vilkaviškio savivaldybės tinklalapyje paskelbtas laikrodžio-medžio eskizas ir apklausa, kokį užrašą vilkaviškiečiai norėtų matyti ant bokšto. Palankios šių metų valstybės sukaktys ir istorijai nusipelnę garsūs Vilkaviškio krašto žmonės leidžia tikėtis sulaukti įdomesnio, originalesnio užrašo. Architektas pažymi, kad toks viešasis meninis akcentas būtų skirtas Vilkaviškio reikmėms, taigi, bokštui pastatyti bus bandoma gauti miesto paramą, ieškoti vietinio verslo pinigų.

 

V/S: 731 / 1