Architektas atvėrė savo nestandartinio būsto duris Vilniuje: neįprastas jausmas – būti užsakovu kolegoms  ‎‎
/ sa.lt

Dauguma šios profesijos atstovų nevengia eksperimentuoti su savo gyvenamuoju būstu ir dažniausiai jį susiprojektuoja patys. Posakį „batsiuvys be batų“ jie linkę keisti į „architektai pasmerkti gyventi savo suprojektuotuose pastatuose“. Taip nutiko ir Arūnui Skroliui (studija „Devyni architektai“), praeitų metų rudenį apsigyvenusiam viename butų, paties projektuotame daugiabutyje Aguonų g., Vilniaus Naujamiestyje.

Sentimentai Aguonų gatvei

Į Vilniaus Naujamiestį jį atviliojo dar nuo studijų laikų gyvi prisiminimai, susiję su šia tylia ir jaukia sostinės gatvele. Kaip prisipažįsta architektas, keli jo kurso draugai senoviniame pastate netoliese nuomojosi beveik 100 kv. m. dydžio butą, kuriame pabendrauti, kartu smagiai praleisti laiką apsilankydavo ir kiti studijų draugai. Arūnui teko girdėti, kad iki šiol šis butas yra mėgstamas architektūros studentų – vieni keičia kitus, jau baigiančius mokslus ar išvykstančius gyventi į kitas vietas. Vyksta savotiški architektų studentų mainai.

Suviliojo neįprasta erdvė

Pradėjęs projektuoti gyvenamąjį daugiabutį pastatą, architektas suprato, kad būsimoji pastato viršutinio mansardinio aušto erdvė yra išskirtinė. Architektai nesunkiai vizualizuoja mintyse erdves, „skaitydami“ jas brėžiniuose, tad Arūnas iš karto įžvelgė viršutinio aukšto būsto potencialą. „Neslėpsiu, pasinaudojau proga, kai supratau, kad galiu į šį būstą pretenduoti“, – juokdamasis atvirauja Arūnas. Taip sentimentai tapo veiksmingu katalizatoriumi.

Palėpių dažnai vengiama todėl, kad ne visuomet pavyksta efektyviai išnaudoti jų erdvę po nuožulniu stogu ir naudingojo ploto lieka mažiau. Šiuo atveju status stogo 50 laipsnių nuolydžio kampas buvo formuojamas pagal apskaičiavimus – kad būtų pakankama insoliacija aplinkiniams gyvenamiesiems pastatams. Aštri, maksimaliai nuolaidi stogo forma įgalino nuleisti karnizus kuo žemiau. Atsižvelgta ir į aplinkinį urbanistinį kontekstą – projektas buvo vystomas buvusios tarybinio laikotarpio valgyklos vietoje, aplink kurią įsikūrę estetiški senamiesčio ir naujamiesčio stilistikos pastatai.


Didžiulė erdvė, nestandartinė situacija viliojo eksperimentuoti. Savo sprendimu pastato autorius nenusivylė. „Suprojektuoti net 24 suporuoti stoglangiai suteikia pakankamai šviesos, todėl gyvenant prapuola palėpės pojūtis“,– sako Arūnas.

Užsakovo vaidmuo

Suprojektavus namą teko prižiūrėti ir jo statybas, todėl būsto interjerui laiko jau nebeliko. Laimei, kolegės Jurgita Liubartaitė, Akvilė Stonytė sutiko pagelbėti užimtam architektui. Sukurtą interjero projektą jos pristatė būsimam šeimininkui. „Kiek neįprastas jausmas – būti užsakovu savo kolegėms“, – prisipažįsta A. Skrolis. Vyko savotiškas eksperimentas – apsikeitimas požiūriais ir įžvalgomis.

„Kolegės neretai į situaciją pažvelgdavo tarsi iš šono ir pasiūlydavo sprendimus, kurie joms atrodė funkcionaliai parankiausi, o aš būdavau susiformavęs kitokią viziją. Tuomet kartu ieškojome visiems priimtino varianto“, – sakė architektas. Kartais merginoms pavykdavo įtikinti kolegą, kad jų pasiūlytas variantas funkcionalesnis.

„Jos matė vienaip, aš žinojau, ko man reikia, dar su šeimos nariais tekdavo aptarti, pasiderinti, – prisimena kūrybinės virtuvės subtilybes architektas. – Merginos sako – mes matome, kad čia jau labai gerai, o aš matau, kad ta vieta man netiks. Tačiau jos neretai užsispyrusios laikėsi savo požiūrio. Tada geriau supratau užsakovų situaciją – architektai bando įkalbėti, o jie įsivaizduoja visai kitaip. Sakydavau – šitoj vietoj atsitraukiame, neįkalbėsite. Vis tik pagrindiniai kolegių pasiūlymai ir sprendimai išliko.“

 

Komandinio darbo pranašumai

Kertiniai funkciniai kolegių sprendimai išliko, nes tokia yra komandinio darbo ypatybė. „Dažniausiai mūsų profesijos atstovai būna individualistai, jiems atrodo, kad patys puikiai viską žino, – sako architektas. – Bet mes, projektuodami kiekvieną objektą, savo komandoje visuomet tariamės, įsiklausome į kolegų pastebėjimus – projekto vadovas, turintis dvejonių, kreipiasi patarimo į kolegas. Kai aptariamos abejotinos vietos, tuomet išvengiama nesklandumų ir pavyksta geriausiai. Panašiai, kaip ir medikų konsiliume.“

‎‎Namų biuras – virtuvės pratęsimas

Vienas iš netikėtų sprendimų, pasiūlytas kolegių Jurgitos ir Akvilės, – nestandartinis ilgas baldas. Darbo zona, virtuvė ir už jos besitęsiantis minkštas poilsio baldas driekiasi net 16 metrų palei stogo nuolydį po esančiais jame stoglangiais. „Iš pradžių virtuvė buvo numatyta kitoje pusėje, bet man ši idėja labiau patiko – įvertinau, kad darbo paviršiai bus gerai apšviesti viršuje esančių dvigubų stoglangių. Ir dabar mano darbo zona yra ten, kur pasibaigia virtuvė“, – aiškino architektas.

Namų biuras tampa tarsi virtuvės tąsa ir architektas tokiu pasirinkimu patenkintas. Jam patinka šioje vietoje turėti darbo zoną, virtuvės garsai ir kvapai netrukdo, nes tiek pačiame bute, tiek pastate numatytas efektyvus vėdinimas – visame pastate orą valo ir šilumą grąžina galingas centrinis rekuperatorius. Patinka čia užsibūti ir vaikams, kurie neretai nusileidžia iš savo kambarių ruošti pamokų bendroje erdvėje.

Funkciniai sprendimai, padiktuoti nestandartinės erdvės

Bendroje erdvėje įrengta virtuvė, namų biuras, poilsio vieta. Ji sujungia visą šeimą bendravimui, darbui ar pomėgiams. Darbo zonos perėjimas į virtuvę, o už jos – į poilsio baldą tampa tarsi savotiška technologine schema. „Padirbėjus kurį laiką, pasiimi užkandžių arba nueini prie baro pavalgyti kartu su šeima, vėliau atsipalaiduoji ant sofos“, – vardija architektas.

Antrame aukšte yra privati erdvė. Vaikai turi savo atskirus kambarius, yra įrengtas didelis tėvų miegamasis su atskiromis darbo vietomis po stoglangiais, jeigu reikia trumpai pasislėpti nuo kad ir tyliai šurmuliuojančios šeimynos. „Prieš tai gyvenome mano suprojektuotame name, turėjome panašų suplanavimą ir supratome, kad jis mums yra tinkamas, pasiteisinęs, nes mums taip reikia. Kai nori pabūti vienas, pamiegoti ar pailsėti, užlipi į antrą aukštą ir atsijungi nuo visko“, – sako Arūnas.

Po laiptais yra įrengtos trys spintos, vienoje jų pasislepia didžiulis įmontuojamasis šaldytuvas. Taip pat šioje vientisoje baldinėje plokštumoje yra ir durys į sanitarinį mazgą. Visa tai ne tik užmaskuota, bet ir funkcionalu – daug stalčių, durų, daug vietos pasidėti, kurios dažnai trūksta miesto butuose.

 

Juodos ir baltos kontrastai

„Labai pasiteisino įvesta juoda spalva, – sako architektas. – Prieš tai mūsų būste baldai, grindys, sienos, lubos – viskas buvo įrengta ir nudažyta baltai. Kai saulė pašviesdavo, kartais net akis spigindavo. Visuomet, kur gyvenome, buvo paties projektuoti ir statyti namai. Todėl naujoje vietoje visuomet įdomu pasibandyti, paeksperimentuoti, patirti, nes ir užsakovams tuomet lengviau pasiūlyti skirtingus variantus, jų privalumus ir trūkumus.“

Todėl ir šiame būste norėjosi išmėginti juodos ir baltos kontrastus. Juodą spalvą pagyvina į tamsias plokštumas nukreipti prožektoriai. Pačio šviesos srauto nesimato, bet jį galima pasireguliuoti ir pakreipti norima linkme. Su koncentruota šviesa galima pažaisti, pakeisti nuotaiką arba tiesiog paįvairinti įprastą aplinką. Po laiptais esančioje erdvėje įrengtoje juodos spalvos spintoje kartais sunkiau pamatyti norimą daiktą. Bet po kurio laiko tai tampa įprasta ir netrikdo, o estetiniai pranašumai akivaizdūs.

Lašo formos langas

Miegamajame žvilgsnis nejučia kliūna už neįprasto lašo formos lango. Architektui norėjosi kompozicinio akcento stogo susiaurėjime, frontone. Ir funkciškai ten buvo reikalingas langas. Todėl buvo parinkta suapvalinta lango forma. Visame name, pavyzdžiui, ant balkonų yra panašių motyvų – taškelių, primenančių aguonų grūdelius, juk namas Aguonų gatvėje.

 

Saikinga apdaila

Sudėtingoje erdvėje nesinorėjo įmantrių, komplikuotų sprendimų, todėl apdaila neįmantri, pirmenybę suteikiant funkcionalumui ir komfortui. Monolitinio betono perdangos plokštės, tampančios pirmo aukšto patalpų lubomis, nudažytos taip, kad matytųsi betono tekstūra. Grindys – ąžuolinės parketlentės, baldai – matinio paviršiaus vokiškų baldinių plokščių. Nuolaidi stogo konstrukcija tiesiog nudažyta baltai.

Tokius sprendimus padiktavo ir pati namo konstrukcija: perdangos ir kolonos – monolitinės, sienos – apšiltintas silikatinis mūras. Pastato išorės tinkui architektas parinko naujovę – vintažinės nuotaikos suteikiantį granito akmens mišinį su žėručio priemaišomis „Jamaica brown“, nudažytą nostalgiška pageltusio popieriaus spalva. Pagal ją kilo ir šio daugiabučio pavadinimas – „Old paper house“.

Netaupyti komforto ir tvarumo sąskaita

Butas yra A klasės pastate su centralizuotai iš miesto tinklų tiekiamu šildymu, reguliuojamu termostatais, todėl energijos sąnaudos nedidelės. Architektą ypač džiugina stoglangiai su automatiškai valdomomis žaliuzėmis, kuriomis kontroliuojamas natūralios šviesos srautas, jos padeda apsaugoti patalpas ir nuo perkaitimo. „Kartais norisi pataupyti, bet kai gali turėti komfortą, supranti, kad išlaidos jam labiausiai pasiteisina“, – tvirtina architektas. Išlaikant bendrą juodos ir baltos spalvos kontrasto koncepciją, kolegių parinkta ir kokybiška itališka santechnikos įranga. Visi šviestuvai LED technologijų, todėl yra taupūs ir ilgaamžiai.

Buvimo lauke galimybė

Grakštūs, aukštyn besistiebiantys pastato tūriai, sujungti stikline galerija – laiptine, alsuoja modernumu ir šiuolaikine prabanga. Toks apartamentų pastatų išdėstymas formuoja pusiau uždarą jaukų kiemą su žaidimų aikštelėmis ir žaliomis poilsio zonomis. Nors pirmame buto aukšte yra balkonas, antro aukšto terasą, į kurią galima patekti į iš vaikų kambario, labai pamėgo visa šeima. Ji suprojektuota virš pastato korpusus jungiančios laiptinės.

V/S: 635 / 11